Inga Balčiūnienė

Penkeri jogos studijų metai Indijoje prabėgo kaip viena akimirka. Aš sėkmingai  baigiau planuotus mokslus. Mano, kaip jogos mokytojos ir jogos terapistės, kvalifikacija ir patirtis buvo pripažinti Yoga Alliance ir International Yoga Therapy Asociation. Esu labai laiminga, kad turėjau galimybę studijuoti su pasaulyje garsiausiais jogos mokytojais, tokiais kaip Menaka Desikačar, Kausthub Desikačar ir kitais. Įgijau daug žinių ir patirties. Visa tai sėkmingai  integruoju kasdieniniame darbe Floridos Jogos Akademijoje (JAV), kurią įkūriau 2009 metų spalio mėnesį. Aš padedu pasveikti žmonėms, kenčiantiems ne tik nuo fizinių, bet ir nuo psichologinių, dvasinių, emocinių, bendravimo problemų. Mano verslas klesti ir plečiasi. Floridos Jogos Akademija yra pripažinta ir registruota Yoga Alliance, vyksta mano naujai sukurtos mokyklos Holistinės Jogos Terapijos Akademija registracija.Padedama puikaus FJA jogos mokytojų kolektyvo, kasmet rengiu edukacines jogos programas, tokias kaip jogos mokytojų kursai, vaikų jogos mokytojų kursai, holistiniai jogos terapijos kursai. Šios programos yra unikalios tuo,  kad mokymai yra išskirtinai parengti remiantis tradiciniais T. Krishnamacharya mokymais, tačiau pritaikyti šiuolaikiniam žmogui ir neprarandantys savo autentiškumo. Mūsų mokiniai, pabaigę jogos mokslus, turi galimybę  užsiregistruoti Yoga Alliance tarptautinėje organizacijoje. Mokykla skaičiuoja jau penkerius gyvavimo metus ir yra paruošusi ne vieną dešimtį diplomuotų jogos specialistų JAV ir Kanadoje. Be pagrindinių kursų rengiame švietiejiškas jogos programas, jogos seminarus ir įvairias sveikatinimo programas. Jau eilę metų Floridos Jogos Akademija su mokyklomis JAV sėkmingai vykdo projektą, kurio metu  vaikai yra supažindinami su jogos principais. Taip pat mes  sėkmingai bedradarbiaujame su United Cerebral Palsy of South West Florida,  mokome jogos suaugusius ir vaikus, turinčius intelekto ir vystymosi sutrikimų. Padedant pasiaukojantiems FJA mokytojams, vedu tyrimus, kaip joga gali posityviai įtakoti šių likimo nuskriaustų žmonių gyvenimo kokybę ir sveikatą . Esu labai dėkinga savo puikiam mokytojų, masažuotojų ir kitų specialistų kolektyvui, kurių palaikoma ir padedama įgyvendinu savo idėjas.

Iš prigimties esu svajotoja, todėl turiu daug ateities planų –  noriu dalintis jogos žiniomis ne tik JAV, svajoju ruošti jogos specialistus Kosta Rikoje, Lietuvoje ir kitose šalyse. 2019 metais planuoju tęsti jogos studijas Indijoje ir baigti dviejų metų Sanskrito Čiantinimo mokytojų kursus. Planuoju įkurti Jogos Terapijos kliniką ir sveikatinimo centrą žmonėms, kurie turi sveikatos problemų ar tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo ir negali rasti savęs. Tikiuosi visatos palaikymo ir pagalbos įvykdant mano troškimus.

Aš myliu Lietuvą ir visada būsiu lietuvė, bet esu ypač dėkinga JAV, mano svajonių šaliai, kuri man suteikė galimybę įgyvendinti savo svajones, dirbti, siekti savo tikslų, kurti, svajoti, atrasti save ir tapti tuo, kuo aš esu šiandien.

Mano gyvenimo istorija

Aš niekada nepamiršiu to Kūčių vakaro 1993-iaisiais…

Man buvo vos dvidešimt vieneri, bet aš jau buvau ištekėjusi ir auginau dvimetį sūnų.

Buvo nuostabus žiemos rytas. Stovėjau prie lango ir negalėjau atsigėrėti baltąja magija. Pūkinis snaigių apklotas lėtai leidosi žemyn, papuošdamas medžius mūsų kieme. Saulės spindulėliai žaismingai šoko suktinį ant kaimynų namo stogo. Begėdė saulė apgaulingai švietė neskleisdama šilumos, ir aš buvau dėkinga mūsų senukui pečiui, kuris lepino mus jaukumu ir neleido sušalti.

Mano namai spindėjo.Vidury kambario stovėjo pati elegantiškiausia kalėdų eglė, kurią mes parsinešėme iš greta augančio miško. Aš ją papuošiau savo rankų darbo žaisliukais. Tai buvo tiesiog sūnaus medinės kaladėlės, susuktos į įvairiaspalvį dovanoms vynioti skirtą popierių. Šią idilę ir šventinę nuotaiką papildė mano dvimetis sūnelis. Džiaugsmingai krykštaudamas, jis gaudė katę, sukančią ratus aplink puošniąją eglutę.

Žvilgtelėjau į laikrodį. Laikas pradėti ruošti Kūčių vakarienę. Atidariau šaldytuvą ir pamačiau tris silkes, ilgesingai žvelgiančias į mane savo stiklinėmis ledo akimis. O geriau įsižiūrėjusi į tuščias šaldytuvo lentynas, pastebėjau dar ir penkias bulveles, tiesiančias į mane savo gležnus daigelius. Silpnumo akimirka užspaudė man gerklę –   „Kaip aš pagaminsiu dvylika patieklų iš savo šaldytuvo tuštumos?“ Bet netikėlė mintis nesugadino mano šventinės nuotaikos, nes labai jau dažnai man tekdavo būti labai išradingai ir maitinti savo šeimą prisigalvojant įvairiausių patiekalų vien tik  iš bulvių.

Aš visada buvau svajotoja ir tikėjau stebuklais. Užmerkiau akis ir įsivaizdavau sutikusi Kalėdų Senelį. Kokios dovanos aš jo paprašyčiau? Žinoma, mandarinų! Kokios Kalėdos be šių egzotiškų vaisių? Suspaudžiau savo akis dar stipriau ir išvydau priešais save daugybę geltonų rutuliukų. Užuodžiau jų kvapą ir jutau skonį savo burnoje. Bet realybė buvo negailestinga – mes neturėjome pinigų šiems prabangiems vaisiams…

Prabėgus keleriems metams su šeima atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas. Mano kišenėje buvo tik du šimtai dolerių ir didelės svajonės pradėti kurti naują gyvenimą nuostabioje šalyje. Pradžioje dirbau trijuose darbuose, be poilsio dienų, bet niekada nejaučiau nuovargio. Lietuvoje buvo labai sunku gauti darbą, ir aš buvau labai laiminga, turėdama galimybę dirbti ir gauti garbingą užmokestį už savo triūsą. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai gavau savo pirmąją algą. Laikydama pinigus rankose, šokau iš džiaugsmo. Jaučiausi turtingiausiu žmogumi planetoje!  Aš niekada neturėjau tiek daug pinigų! Net neįsivaizdavau, kur ir kaip aš galėčiau juos išleisti! Bet svarbiausia –  man niekada nebereikės laužyti galvos, kaip sumokėti už buto nuomą, elektrą ar vandenį. Buvo gera suprasti, kad, nuėjus pirkti maisto į parduotuvę, nebereikės skaičiuoti centų ir spręsti, kas yra svarbiau: nupirkti pieno mažamečiui sūnui ar vaistų sergančiam jo broliui. Nieko nelaukdama, nuskubėjau į artimiausią prekybos centrą paišlaidauti. Norėjau patirti, ką jauti, kai gali sau leisti nusipirkti viską, ko trokšti.

Lėtai vaikščiojau tarp lentynų akimis glostydama išdėliotas prekes. Jaučiausi kaip drugelis, sukantis ratus viliojančių spalvų ir pagundų pasaulyje. Bet aš nemokėjau pirkti. Man atrodė, kad aš visko turiu ir man nieko nereikia. Palikau parduotuvę, rankose laikydama tik mandarinų dėžutę. Šypsena puošė mano veidą nuo minties, kad taip trokštami vaisiai nebebuvo prabagos prekė, ir aš galėsiu valgyti jų tiek, kiek mano širdis trokšta! Laikydama rankose savo lobį, nuskubėjau namo mąstydama apie būsimą mandarinų puotą. Gražiai išrikiavau oranžinius kamuoliukus pačioje gražiausioje vazoje ir akimirką gerėjausi jų vaizdu. Užburianti spalva ir viliojantis kvapas  gundė mane. Lėtai pradėjau lupti pirmąjį vaisių. Norėjau, kad ši akimirka tęstųsi kuo ilgiau…

Staiga visiškai netikėtai šią ekstazės tylą šaižiai perrėžė begėdis telefonas. Skambino mano sesuo. Ji susijaudinusi papasakojo apie mūsų tėvų finansines problemas ir grėsmę prarasti savo dviejų kambarių butelį, kuriame glaudėsi ir ji kartu su savo sūneliu.

Kitą rytą išsiunčiau visus savo uždirbtus pinigėlius, pirmąją algą, tėveliams į Lietuvą. Tai buvo laimingiausia akimirka mano gyvenime, nenusakomai džiugus jausmas, kad galiu padėti savo šeimai.

Prabėgo daug metų sunkiai dirbant ir auginant vaikus svečioje šalyje. Galimybė susimokėti mokesčius prarado savo žavesį, o kelionės į maisto prekių parduotuves nebebuvo tokios malonios ir laukiamos. Aš tapau alergiška citrusiniams vaisiams ir nebeprisimenu, kada valgiau paskutinį mandariną. Jaučiausi kaip voverytė, bėgdama nesibaigiančiu darbo, mokesčių mokėjimo, vaikų auginimo ir kitų pareigų ratu. Bandžiau save palepinti dažnais apsipirkinėjimais brangių rūbų ar juvelyrikos parduotuvėse ir išmokau  iššvaistyti pinigų daugiau, negu uždirbdavau. Gyvenimas pasidabino pilka spalva. Dažnai prisimindavau Lietuvą ir laimingas akimirkas praleistas ten. Nemalonūs prisiminimai išbluko, ir sapnuose regėdavau save, vaikščiojančią gimtosios Klaipėdos gatvėmis. Vis dažniau iškildavo klausimai: „Kur dingo mano amerikietiška svajonė? Nejaugi mano gyvenimas yra tik darbas, vaikai, atostogos su draugais, apsipirkinėjimai, mokesčių mokėjimas ir… mirtis, kai laikas ateis? Kodėl aš nesijaučiu laiminga? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl aš čia? Kas aš esu?“

Nors amerikietiškais mėsainiais ir dešrainiais nesilepinome, greitai tapome tikri vietiniai amerikonai. Nepastebimai priaugome nemažai svorio ir sunkiai pūkšėjome per gyvenimo kasdienybę kaip ta meškiukų šeimyna iš animacinio filmuko. Peržiūrėję paskutinių atostogų nuotraukas, ne juokais išsigandome ir nusprendėme pradėti sportuoti. Išsipirkome sporto klubo abonimentus. Vieną dieną aš nuėjau į jogos klasę – ir prasidėjo mano atgimimas! Aš negalėjau suprasti, kas atsitiko, bet kažkas buvo kitaip. Važiuodama namo, jaučiausi kaip ką tik grįžusi po atostogų. Man atrodė, kad saulė švietė šviesiau, medžiai buvo žalesni ir žmonės atrodė laimingesni. Norėjosi šypsotis be priežasties, jaučiau didelį džiaugsmą savo širdyje. Galėjau apkabinti ir išbučiuoti visą pasaulį! Jausdama troškulį vėl patirti tą ramybės jausmą, pradėjau lankyti jogos klases du, tris kartus per savaitę. Greitai nebeįsivaizdavau nė vienos savo gyvenimo dienos be jogos. Mano juslės šoko polkutę kalno viršūnėje! Viskas aplinkui atrodė gražiau, skaniau, kvapniau. Kiekvienas rytas prasidėdavo įspūdingiausia paukščių simfonija, saulės spinduliai sukosi šiuo ritmu,o rytinė kava kvepėjo tokiu aromatu, kad atrodo nieko gardesnio gyvenime nebuvau ragavusi. Aš švenčiau kiekvieną dieną, kiekvieną savo gyvenimo minutę!

Laikui bėgant pajutau, kad mano kadieninė jogos praktika yra tik ledkalnio viršūnė. Vien tik Asanos (fizinės pozos) ir Panayamos ( kvėpavimas) pratimai manęs nebetenkino. Norėjosi atrasti kuo daugiau jogos paslapčių, kurias senovės jogai slėpė tūkstančius metų.

Aš pradėjau lankyti  jogos mokytojų kursus pas garsią jogos mokytoją Virginiją Williamson. Paslaptingos jogos žinių durys po truputį vėrėsi prieš mane suteikdamos taip trokštamos informacijos. Aistringai studijuodama jogos filosofiją, stebėjau, kaip mano gyvenimas keičiasi. Gerėjo mano sveikata, praėjo nugaros ir kojų skausmai, mažėjo stresas, jaučiausi energinga kaip niekada. Pradėjau džiaugtis kiekviena nauja gyvenimo diena. Šeima ir draugai pastebėjo, kad aš kitokia. O svarbiausia, man pradėjo labai sektis. 2009 metų spalio mėnesį duris atvėrė mano jogos studija! Labai jaudinausi prieš savo pirmąjį užsiėmimą. Nepasitikėjau savimi ir savo anglų kalbos žiniomis. Niekada nepamiršiu pirmųjų keturių mokinių, kurie, patikėję mano jogos žiniomis ir profesionalumu, atėjo mokytis jogos. Ir tada, pravedusi savo pirmąją pamoką, supratau, kad tai yra mano didžioji meilė ir aistra! Aš atradau savo gyvenimo kelią.

Pradėti savo verslą nebuvo lengva. Atidirbusi ilgą darbo dieną savo nuolatiniame darbe,vakarais ir savaitgaliais aš rasdavau jėgų vesti jogos užsiėmimus savo studijoje. Sėkmė man šypsojosi, klientų skaičius vis augo. Jau nebesistebėjau visatos man vis siunčiamomis dovanomis, tiesiog išmokau jas pastebėti, priimti ir pasitikėti. Pokalbiuose su draugais dažnai pajuokaudavau, kad pati sau pavydžiu savo gyvenimo. Tai, apie ką anksčiau nedrįsdavau net pasvajoti, lengvai realizuodavosi.

Mano noras gilintis į jogos paslaptis vis augo. Aš taupiau kiekvieną centą, uždirbtą jogos centre savo būsimoms studijoms, ir 2012 metų rugsėjį pagaliau išvykau semtis žinių į pasaulinį vardą turintį jogos institutą „ Krishnamacharya Yoga Mandiram“ Čenajaus mieste Indijoje. Tai buvo vieno mėnesio programa „Heart of Yoga“ ( jogos širdis).

Keliavau į Indiją viena, nepaisydama šeimos ir draugų prieštaravimų ir gąsdinimamų.  Perskaičiusi du kelionių gidus apie Indiją galvojau, kad esu puikiai pasiruošusi šiai kelionei. Tačiau nesvarbu, kiek tu ruoštumeisi , atvykus į šią šalį kultūrinis šokas yra neišvengiamas. Pirmąją savo kelionės savaitę galvojau, kad tai jau paskutinės mano gyvenimo dienelės, ir aš iš čia nebegįšiu. Baimė mane persekiojo kiekviename žingsnyje. Akis badantis skurdas, sumišęs su purvu gatvėse ir nosį riečiančia smarve buvo mano kiekvienos dienos palydovai. Keliaujant į mokyklą mane nuolat sekė benamės moterys su kūdikiais ant rankų. Jos tiesdavo į mane rankas prašydamos išmaldos ir bedantėmis burnomis kažką murmėdavo. Tas nuolatinis persekiojimas man priminė siaubo filmus apie zombius, kai negali ištūkti iš masės pilkų,susivėlusiais plaukais ir dvokiančiais skarmalais apsirėdžiusių žmogystų. Širdis plyšo iš skausmo matant jų kūdikius, bet aš niekuo negalėjau padėti. Neviltis ir skausmas persekiojo mane kiekviename žingsnyje. Buvo šlykštu ir baisu matyti vyrus, besišlapinančius kieviename kampe ir kreivus jų žvilgsnius pamačius mane gatvėje. Visą šį vaizdą papildė benamiai, sergantys, nuo bado perdžiūvę,  išsišovusiais šonkauliais bejausmiai šunys vaikštinėjantys gatvėmis. Jie šiukšlynuose nuolat ieškojo maisto.

O maistas retoranuose buvo ugninis, ir žmonės ten valgė rankomis.

Net naktimis negalėdavau pailsėti nuo netylančių automobilių ir rikšų garsų. Tokia buvo mano pirmoji patirtis Indijoje. Šeima ir draugai, matydami socialiniuose tinkluose įkeltas nuotraukas, ne juokais išsigando dėl mano saugumo.

Tačiau nepaisant nemalonios patirties Indijos gatvėse, mokykloje aš švytėjau. Kiekviena savo kūno ląstele gėriau tokią trokštamą informciją. Supratau, kad T. Krishnamacharya jogos tradicija yra tai, ko aš taip ilgai ieškojau. Buvau laiminga turėdama galimybę visą mėnesį pasinerti į autentiškos jogos tradicijų studijų vandenyną. Mačiau kaip į Instituto kliniką atvyksta sergantys, praradę viltį žmonės. Klausiausi istorijų apie jų neįtikėtinus pasveikimus ir sugrįžimą į gyvenimą. Nusprendžiau būtinai čia sugrįžti tolimesnėms jogos terapijos studijoms. Radau savo gyvenimo tikslą – tapti jogos terapiste.

Laikui bėgant, pradėjau nebepastebėti  gyvūnų ir žmonių išmatų gatvėse. Mano žvilgsnis vis dažniau krypo į žaliuojančius ir žydinčius medžius, kurių buvo apstu Čenajaus mieste. Baimė kažkur dingo, ir mano žvilgsnis vis dažniau nukrypdavo į nuostabius dalykus pakeliui į mokyklą. Rytais grožėjausi moterų kuriamais nuostabiausiais ornamentais iš spalvotos birios kreidos. Visų namų prieangiai būdavo išpuošti jais. Maloniai stebino indžių apdarai. Moterys puošdavosi spalvotais sariais, o į plaukus įpindavo girliandas kvepiančių jazminų.Vaikai, būreliais žingsniuodami į mokyklą, draugiškai man muojuodavo. Aš atradau senovines šventyklas, kur galėdavau praleisti valandų valandas medituodama. Pradėjau pastebėti laimingus benamių vargšų žmonių veidus, kurie dėkingai priimdavo paprastus ryžių pietus. Negaliu apsakyti to jausmo, kai ir aš sugalvojau paragauti nemokamų sekmadieninių pietų Rama Krishna vienuolyne. Tiesiog norėjau patirti, ką reiškia sėdėti kartu su vargšais ant žemės ir rankomis valgyti ryžius. Tai buvo neapsakomas jausmas. Tada supratau, kiek nedaug žmogui gyvenime reikia, kad būtų laimingas. Mano nuotraukos socialiniuose tinkluose pradėjo keistis ir gražėti. Aš pamilau Indiją ir pradėjau ją regėti kitomis akimis. Pažadėjau sau grįžti atgal ir tęsti jogos studijas. Planavau baigti dviejų metų jogos mokytojų kursus ir trijų metų holistinės jogos terapijos kursus.